Atsakant į klausimą, kas bendrąja prasme yra vėliava, ją būtų galima apibūdinti kaip informacijos perdavimo priemonę. Bet kurioje vėliavoje yra pavaizduota tam tikra žinia, kurią norima paskleisti kuo didesnėje teritorijoje. Dėl šios priežasties vėliavos paprastai keliamos kaip galima aukščiau – ant ieties galo mūšio lauke, ant aukščiausio pilies bokšto ar burlaivio stiebo. Kadangi vėliavos plotas yra ribotas, didelio kiekio informacijos patalpinti nepavyks. Todėl nuo pat vėliavų atsiradimo jose vaizduojami tik patys svarbiausi pranešimai. Kiekviena vėliavos spalva ar jos elementas turi labai aiškią ir svarbią prasmę. Vėliavos svarbą vaizdingai nusako tokie jos naudojimo pavyzdžiai, kaip kario priesaikos davimas prie vėliavos, pergalė mūšyje yra vainikuojama nuleidžiant priešininko vėliavą ir iškeliant savąją. Vėliavos buvo daugelio revoliucijų simboliai, žymėjo visus svarbiausius žmonijos įvykius – naujų žemių atradimus, keliones į ašigalius, išsilaipinimą Mėnulyje ir t.t.
Vėliavų naudojimo paskirtis labai įvairi. Jos gali demonstruoti priklausymą tam tikrai bendruomenei (politinei, religinei, karinei, socialinei, sporto ir t.t.), gali būti ženklu, padedančiu orientuotis vietovėje ar mūšio lauke, arba tarnauti labai praktiniams tikslams – nustatyti vėjo kryptį, siųsti priešui žinią apie pasidavimą iškeliant baltą vėliavą ir kt.
Pirmosios vėliavos atsirado labai seniai, maždaug prieš 5000 metų, Kinijoje atsiradus šilkui. Vėliavos plevėsavo ir Romos legionų, kryžiuočių riterių ordinų priešakyje. Didžiulę baimę kėlė vikingų bei mongolų-totorių vėliavos. Jūrose vėliavos taip pat vaidino svarbų vaidmenį. Tai buvo atpažinimo ženklai, skleidžiantys informaciją, kokios tai šalies laivas ir kokiu tikslu plaukia. Kurį laiką laivuose būdavo keliamos karalių ar didikų, kuriems priklausė laivai, vėliavos. Tačiau tai sukeldavo bereikalingos sumaišties, nes tapo sunku atskirti, kokios šalies laivas yra. Todėl buvo sugriežtintos taisyklės, pagal kurias vėliavos buvo naudojamos laivuose.
Nors pirmąja valstybine vėliava yra laikoma oranžinė, balta, mėlyna Olandijos vėliava (XVI a.), tačiau pagrindinis nacionalinių vėliavų kūrimosi etapas prasidėjo XVIII a. pabaigoje. Šios vėliavos paprastai buvo kuriamos derinant skirtingų spalvų audinio juostas. Procesas ypač paspartėjo po Prancūzijos revoliucijos, kai Prancūzija pakeitė vėliavą su lelijomis į juostuotą vėliavą.
Lietuvos vėliavos rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtos XIV a. pabaigoje, kronikose aprašant kryžiuočių ir lietuvių kautynes ties Veliuonos pilimi. Tikslaus vėliavų aprašymo nepateikta, tačiau aprašyta, jog Vytauto pulkai buvo su raudonomis vėliavomis, vienose iš jų buvo su pavaizduoti raiteliai, kitose su Gediminaičių stulpai. Kokia turėtų būti Lietuvos tautinė vėliava, svarstyta 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime. J. Basanavičius siūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavą su baltu raiteliu raudoname fone. Tačiau dėl asociacijų su raudonomis tuo metu brendusios revoliucijos vėliavomis šis siūlymas nebuvo priimtinas. Todėl po ilgų svarstymų 1918 m. buvo patvirtintas geltonos, žalios, raudonos spalvų vėliavos projektas. Ši vėliava ir šiandien yra pagrindinė Lietuvos valstybinė vėliava.
